back

Daug visko įvyko per tą laiką (beveik metus), kol čia nesirodžiau. Įsidirbau ir mečiau darbą, pabaigiau mokslus, sukūriau šeimą, persikrausčiau iš Vilniaus atgal pas mamą.. Per visus tuos darbus nebuvo laiko kada ir pagalvoti apie maistą. Vienu metu išvis mečiau maisto gamybą ir mitau vien sumuštiniais. Net nepergyvenau, kai nepavyko vestuvinis tortas - visiškai ramiai nuėjau ir nupirkau jį vienoje kepyklėlių.
Tačiau dabar beveik įsipareigoju save vėl džiuginti skaitytojus naujais receptais. Gal šiek tiek kitokiais ir ne visai praktiškais lietuviškoje virtuvėje, nes iš mamos Kaune persikėliau tiesiai į San Diego, CA.
Pirmas parduotuvių ir maisto kultūros įspūdis sukėlė beveik depresiją ir apatiją kulinarijai. Bet šiandien nutariau, kad ne, negyvensiu taip, reikia surasti kokią nors multikultūrinę parduotuvėlę, juk Amerika turėtų tuo garsėti? Ir voila, visai šalia mano naujųjų namų - vienas geriausių tokių krautuvių egzempliorių San Diege. Nubėgusi į ją atgavau gyvenimo džiaugsmą: X maximos dydžio patalpose telpa visas kulinarinis pasaulis.. Išgėrusi gurkšnį šalto ,,Vytauto'' ir į medžiaginį maišelį oriai įmetusi ruginės duonos kepaliuką (tiek to, kad šaldytas, bet made in Lithuania!), supratau, jog gyvensiu!

Linkėjimai iš saulėtosios Kalifornijos

Paryžius Pt3. ir Šiltos artišokų ir krevečių salotos

Va ir pasibaigė slapta svajotas trečiasis apsilankymas Paryžiuje.. Ketvirto karto manau greitai nebus, jau mažiau nuostabos ir netikėtumų. Nebedžiugina taip, kaip pirmus kartus :)

Šįkart viskas praėjo sklandžiai (paskutinį kartą buvo taip). Apsistojome nebe viešbutyje, o lyg ir privačiame sektoriuje: rekomenduoju norintiems su Paryžiumi susipažinti intymiau apartamentparis.fr. Nors finale kaina didesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio (tinklalapy nurodytos kainos ne sezono metu, vėliau įskaičiuoja tourism taxes ir tvarkymo paslaugas), bet pati sistema labai tourist friendly, dirba operatyviai ir drąsiai galima susibendraut angliškai. Deja, beveik paskutinę akimirką išaiškėjo, jog bute su puikia virtuve, kurį užsirezervavom dar kovo mėnesį, kažkas atsitiko ir jame apsistoti negalėsime, bet šitai pranešė paskambinę telefonu ir pasiūlė už tą pačią iš anksto susitartą kainą kitą butą, daug brangesnį. Taip, jis buvo geresnėje vietoje, geriau apstatytas, tik virtuvės plotas buvo maximum 1,5 kvadrato ir visiškai portatyvinė įranga joje :| Indų, puodų buvo devynios galybės, bet gaminti vis dėlto buvo tiesiog nepatogu, tad sukiojomės virtuvėje ne tiek ir daug.

Kiti maisto patyrimai buvo apsilankymas viename modernią prancūzų virtuvę propaguojančiame restorane, kuriame įsitikinau, jog braškės ir wasabi dera puikiai. Pierre Hermé šįkart iškeitėme į Cafe Pouchkine (vis dėlto skanesnius pierožkus kepa MB mama).

Prie visų kitų išragautų smulkmių paminėčiau avyčių pieno jogurtą, kaštainių kremą, avietines madlenas, ličių ir apelsinų žiedų džemą.. Namo parsivežėme 950 g įvairiausių šokoladų, keletą sūrių, tonka pupelių, agar-agaro, tikrojo vusterio padažo (!) ir, žinoma, įžymiųjų prancūziškų česnakų. Trofėjus iš E.Dehillerin - canelé forma, kurią ką tik išbandžiau ir jau tuojtuoj ragausiu (receptas matyt kitam įraše).


Maisto patyrimas apie kurį noriu papasakoti plačiau - pažintis su artišoku. Parduotuvėje jie atrodė tokie dailūs ir dideli (palyginus su tais, kuriuos galima rasti Lietuvoje), kad tiesiog privalėjau išbandyti šį padarą. Užtrukau, kol daugmaž supratau, kaip jis paruošiamas ir valgomas, bet galutinis rezultatas buvo fantastiškas, susižavėjau be galo ir, jei kada čia vietoje pamatysiu padoresnių artišokų už padoresnę kainą, pro šalį nepraeisiu.

Šių salotų patiekimas išėjo truputį improvizuotas ir, nors atrodo dailiai, iš tikrųjų nelabai patogiai valgoma (abejoju, jog pasmerkčiau svečius tokiam knibinėjimuisi rankomis). Originaliame recepte rašoma, jog galima naudoti ir šaldytus ar konservuotus (ne marinuotus) artišokus, tokiu atveju salotas bus daug paprasčiau valgyti, o ir ruošos mažiau. Su pačiu šviežiu artišoku žaidimo nemažai, bet visa kita paruošiama greitai, o skonis finale tiesiog dieviškas :)

Šiltos artišokų ir krevečių salotos

2 nedidelėms porcijoms:

* 2 didelės/4 mažesnės artišokų galvos arba atitinkamas kiekis šaldytų/konservuotų paruoštų artišokų
(* citrinos, druskos, lauro lapas šviežiam artišokui)
* žiupsnis džiovintų čiobrelių
* 1 česnako skiltelė, susmulkinta
* 0,5 puodelio stambių džiūvesėlių
* 150 g nuvalytų krevečių
* 1+1 Š. alyvuogių aliejaus
* čili miltelių, druskos pagal skonį
* 2-3 Š. sviesto
* 2-3 Š. šviežių smulkintų petražolių
* 1 citrinos sultys
* sviesto/aliejaus formos patepimui

Jei naudosite šviežius artišokus (Video apie tai):
1. Nupjauti dalį koto, nuskusti žalią žievę.
2. Nupjauti maždaug pusę žiedo viršaus.
3. Perpjovus citriną per pusę ja ištrinti kotą ir žiedo nuopjovą, jog neruduotų.
4. Virtuvinėmis žirklėmis apkarpyti žiedlapių viršūnėles.
5. Pripilti į platų dubenį vandens tiek, jog siektų kelis centrimentus (vanduo neturi apsemti viso artišoko ar kontaktuoti su jo šerdimi), įspausti citrinos sultis, įmesti pačią išspaustą citriną ir lauro lapą, įberti druskos. Įdėti artišokus kotu į viršų ir užkaisti.
6. Virti ant mažos ugnies pridengus dangčiu apie 40-60 min. (priklauso nuo artišokų dydžio), kol į kotą lengvai įsismeigs šakutė, o lapai, esantis šalia jo lengvai nusiplėš.
7. Išvirus nukošti ir padėti atvėsti kotu į viršų.
8. Atvėsus išimti viduryje esančius lapelius (atsargiau, artišokui gerai išsitroškinus, visi lapeliai nusiima lengvai), po kuriais slėpsis daug pūkų, juos taip pat reikia iškrapštyti. Išvalyto artišoko galutinis vaizdas matyti nuotraukoje viršuje. (Išimtus lapelius galima valgyti pamerkus į pagardą)

Jau turint paruoštą artišoką:
9. Keptuvėje įkaitinti šaukštą aliejaus ir jame apie minutę apkepinti česnaką su čiobreliu.
10. Suberti džiūvesėlius ir kartu apkepinti dar apie dvi minutes, arba kol džiūvesėliai lengvai apskrus. Jiems apskrudus atsidėti.
11. Dubenyje krevetes išmaišyti su šaukštu aliejaus, čili ir druska, tada visa tai apkepinti toje pačioje gerai įkaitintoje keptuvėje kelias minutes. Apkepus krevetes atsidėti.
12. Vėl į tą pačią keptuvę dėti sviestą, pilti citrinos sultis ir suberti petražoles. Sviestui išsilydžius kaitinti dar apie minutę.

13. Karščiui atsparų indą patepti riebalais, jame sumaišyti artišokus su krevetėmis (arba jomis įdaryti tuščiavidurį artišoką), užberti džiūvesėlių (2 šaukštus jų atsidėti), užpilti sviestu ir įdėti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepti ~10 min.
14. Sušilusias salotas patiekti pašildytose lėkštėse ant viršaus užbėrus po šaukštą džiūvesėlių.

(Valgomoji artišoko dalis yra šerdis ir žiedlapių vidinė dalis apačioje. Valgomoji žiedlapių dalis nugremžiama dantimis. Skanu prieš tai pamerkus į sviestą, majonezą ar kitą švelnesnio skonio pagardą)

Šaltinis: http://cook-snap-repeat.blogspot.fr/

Paryžius. Antras dublis. Nes kai kada ir maisto gali būti per daug

Taigi, jau net nebe po pirmo, o po antro egzamino pagaliau rašau. (Iškart atsiprašau už skaitymui nepatogų raidžių dydį, blogeris vis dar manęs neklauso..)

Krūvai žmonių papasakojus savo įspūdžius apie Paryžių gyvai, vis tiek dar negaliu susisteminti, glaustai sutraukti visų patirtų įspūdžių. Čia nebe viena para kaip vasarą, o jau beveik ir visos trys !

Bendrai galėčiau pavadinti - foodtrip'as. Teko paragauti labai daug ko (dabar labai begėdiškai pasigirsiu): foie gras, krabo, langustinų, austrių, kelių rūšių sraigių ir krevečių, jūros šukučių ir varlių. Nešneku apie kitus jau lyg ir ragautus, tik daug skanesnius nei įprastai patiekalus, ar kokybiškiausiai ne namie pagamintus kokteilius. Trumpai tariant, daug vaikščiojimo aplink kavines ir daug valgymo pavaikščiojus.

Aha. Dabar belieka arba viską nuosekliai ir smulkiai papasakoti, arba išskirti subjektyviai esminius punktus.. ?

1. Vasarą susišnekėti angliškai lengviau nei žiemą: vasarą dauguma prancūzų stengėsi palaužyti liežuvį, šįkart paklausus parlez-vous anglais?, ne kartą teko išgirsti nemaloniu tonu atsakant parlez-vous français? O gal tiesiog šitaip vis pakliūdavo.

2. Viena įsimintiniausių vietų - Rue Mouffetard Lotynų kvartale. Galima rasti mielų šeimyninių kavinių/restoranų, kur trijų dalių ganėtinai gurmaniški pietūs tik 27 eurai, ar Kretos virtuvės restoranėlį su maloniais besišypsančiais graikiško profilio vyrukais, kurie maloniai apšokinės ir dar paklaus, iš kokios šalies esi. Ir, žinoma, daugybė prekystalių su jūros gėrybėmis, mėsomis, sūriais, vaisiais, vynotekos... Ar šiaip visokios smulkmenos, bižuterija, kosmetika. Lyginant su vietomis, kur lankėmės vėliau, kainos ganėtinai mažos. Tikiu, kad Paryžiuje nemažai tokių gatvelių, bet mes šįkart lankėmės tik šitoje, ir porą kartų :)

3. Netikėtai atradome jūros gėrybių restoraną ir nutarėme į jį užsukti, kad jau austrių sezonas... Meniu tik prancūziškas, padavėjai arogantiškai nešneka angliškai, teko išsirinkti tiesiog patį brangiausią restorano patiekalą, kuriame, rodos, turėtų būti austrių. Buvo. Net 9. Ir dar visko tiek, kad artimiausiu metu galėsiu žiūrėti nebent į krevetes (nežinau, kaip galima jų atsivalgyti :>). Man sraigių užteks kokiam pusmečiui. Kurios krabo dalys ir kaip yra valgomos, man dar liko savotiška paslaptis.

4. Nemažai daliai prancūzų naujieji metai, rodos, neesminė šventė. Žinoma, prie Eifelio grūdosi minios, dar nemaža dalis užstrigo metro stengdamiesi nuvykti iki Eifelio/Eliziejaus laukų dar 2010aisiais, tačiau matėme tikrai daug žmonių, tiesiog šiaip pavienių einančių gatve, ar apsipirkinėjančių greito maisto užeigoje. Kažkas sunkiai suvokiamo lietuviškam mentalitetui.

5. Kavinėje/restorane dažniausiai jautiesi žmogumi, kuris užsakinėja muziką. Ne taip, kaip Lietuvoje. Net neklausę atneš geriamo vandens, lėkštutę panaudotam arbatos pakeliui, naują lėkštę papildomoms sraigių ir krevečių atliekoms.. Naujų metų dieną visur, kur vis užsukdavom kažko paragauti, padavėjai atsisveikinimui užversdavo krūva sveikinimų, siuntė oro bučinius ir plačiai, plačiai šypsojosi.

6. Prancūzijoje gera mokėti prancūzų kalbą :))) Visi, nors ir nepažįstami, tarpusavy bendrauja, juokauja, kiekvienas parduotuvėlės pardavėjas ar žmogus laukiantis už tavęs eilėje prie kasų - tavo draugas. Mes tuo tarpu tebuvom tie, kurie stovi nuošaliai, bukai šypsosi bei kartais pralemena merci.

7. Kadangi paryžietiškais standartais mūsų viešbutis buvo jau priemestyje, tai radome netoliese padorios maximos dydžio parduotuvę.. Tai buvo dar nuostabesnis apsipirkimas nei milžiniškam sainsbury. Tiesiog. Pavyko nukauti ir lauktuvėms pargabent krūvą nuostabiausių šokoladų, levandų (prieskoniai pardavinėjami iškart po 60-100 g. Įdomu, kokiais kiekiais fasuojamas šafranas ?) ir profesionalų ledų šaukštą (kad jau maniškis atsisakė šįkart užsukti į E. Dehilleriną).

8. Beauvais-Tille oro uostas pats apgailėtiniausias iš visų 9 matytų. Matyt dėl to, kad dieną, kurią turėjome atskristi, dauguma skrydžių į/iš šio oro uosto buvo atšaukta, o gal ir iš tikrųjų ten tokia betvarkė, turėjome užtrukti pusantros valandos laukdami kelių šimtų žmonių eilėje, kol patekome į Paryžiaus autobusą. O visi dokumentų, saugos patikros punktai jau norint išskristi... Gal taip tiesiog todėl, kad prancūzams tikrai nusispjauti ant šiuolaikinių technologijų pažangos ir efektyvaus darbo? Žinoma, ko norėti iš oro uosto, kuriame skraido pigiausios avialinijos, bet, bet. Tikiuosi, tai paskutinis apsilankymas toje vietoje.

9. Dvi dienos ir naujųjų sutikimas buvo fantastiška, bet paskutinė diena.. Iš serijos: Kam reikia frazių Man reikia į ligoninę arba Man reikia pagalbos trumpuose prancūzų kalbos kursuose? Pirmąją naujųjų metų dieną atsibudau ne nuo žadintuvo, o nuo apsinuodijimo (tai štai kodėl visą dieną prieš nebuvo apetito valgant tą anties krūtinėlę ir vos juntamai pykino..). Teko leisgyvei krautis lagaminą ir lengvai vėluoti į oro uosto autobusą. Nualpti traukinyje, suvokti, kad niekam čia nerūpi akivaizdžiai vos paeinantys žmonės ar šaukiantys Help!, brautis į metro tarnybines patalpas ieškant vandens, bandyti susišnekėti su angliškai vos pralemenančiais gydytojais, vėluoti jau ir į lėktuvą. Šokiruoti taksistą Paryžiaus centre prašant jo nuvežti už fantastinius pinigus į už 80 km esantį patį pigiausią oro uostą, kuriame už tą sumą jau galima ir porą lėktuvo bilietų nusipirkti. Važiuoti, važiuoti, važiuoti. Spėti atvykti dar neišskridus lėktuvui (!), bet po visko užstrigti pusvalandžiui absurdiškose eilėse, ir po visko suvokti, kad skrydis lengvai atidėtas. Išmesti kruasanus, vaisius, madeleinės ir vyno butelį, kuriuos turėjome pusryčiams. Norėti vandens ir į Lietuvą. Nemaniau, kad kada nors šitaip nuoširdžiai džiaugsiuosi palikdama Prancūziją, Paryžių. Ligi šiol lengvai nupurto išgirdus prancūzišką šnektą. Todėl dabar ir be recepto - skrandis dar jautrokai reaguoja maisto tema.

10. Kadangi, žinoma, nesupratome, jog metro per garsiakalbius skelbia, kad 12 31 nuo 23 val. ir visą 01 01 dieną važiavimas metro yra nemokamas, prisipirkom bilietų... Tad jei kas planuojat artimiausią mėnesį (šiaip reiktų pasidomėti bilietų galiojimo laiku, gal ir ilgiau) vykti į Paryžių ir savarankiškai pasivažinėti po miestą, dovanoju 8 carnet tipo bilietus, sutaupysit 9,6 euro :)

Ir po viso tiesiog žudančiai grandiozinio, padriko pasakojimo, toks pat padrikas maisto foto reportažas..

kaip aš vėluoju

Labai daug kur pavėlavau šiame internetiniame maisto pasaulyje. Ir kalėdinių receptų vis dar nesudėjau (tiesą sakant, net ir prieškalėdiniai vis dar eilėje), ir Languotos prijuostės tema nepasipasakojau, ir dar net nepasveikinau su jau praėjusiomis šventėmis... Jau, rodos, netgi buvau susiruošusi suspėt, bet tai apšvietimas virtuvės kampeliui nufotografuoti per prastas, tai reikia keletą dienų sėdėti prie vaišių stalo su artimaisiais, tai ima ir nebeveikia kompiuterinė pelė ?

Žodžiu. Sveikinu su praėjusiomis šventėmis, dėkoju visiems, kurie paskaito ar net kartais kažką iš čia pagamina, taip pat dėkoju už virtualiai kartu dar vienus praleistus metus tiems žmonėms, kurie mielai dalinasi savo virtuvės potyriais ir leidžia iš jų mokytis, mokytis... Te atėję metai būna bent jau tokie pat geri, kokie praėję 2010ieji :)

Norėjau aprašyti ir savo kelionę į Paryžių, bet matyt tai jau padarysiu praėjus pirmajam egzaminui po kelių dienų... Taigi, laukit daug istorijų, skanių nuotraukų ir receptų.

to be continued...

Bloger'is irgi žmogus, pasistengsiu ir aš juo pabūti

Taigi ramiai bešniukštinėdama po maisto tinklaraščius ir užsikabinusi už pasakojimų apie jų autorius, nutariau pasiviešinti ir aš (kad jau vis tiek matyt nieko doro šįvakar nebenuveiksiu.. :)).

O visų šitų įdomių pasisakymų priežastis - Languotos prijuostės projektas, ir šio etapo tema - bloger'is irgi žmogus . Tad pradedam :)

Visų pirma, labai mėgstu pasakoti apie save (net baisu pradėti kurti šį įrašą..). Taip labai, kad net kartais pačiai pasidaro nejauku ir išvis nešneku. Su niekuo.

Studijuoju chemiją, tiesiog chemiją, ne biochemiją ir ne dar kažkokią. Esu ketvirtame kurse ir kiekvieną dieną vis pergalvoju iš naujo, ką norėsiu veikti po šių metų. Veiklos amplitudė keičiasi nuo chemijos mokslų tęsimo, maisto gamybos iki ženysiuos ir gimdysiu vaikus (pati tikiuos, kad juokauju).

Iki 2'o kurso negaminau visai. Nebent išsivirdavau makaronų. Bet iki universiteto nemokėjau ir šito. Sėdėdavau alkana namie ir laukdavau, kol mama grįš iš darbo. Bet net ir tada žinojau, kad moku gaminti puikiai :)))

Tikiu, kad meilę maisto gamybai paveldėjau iš mamos mamos, kuri pragyvenimui užsidirbdavo iš maisto gamybos, ir iš tėčio senelės, kuri dirbo pas kleboną šeimininke.

Dievinu krevetes, ikrus, ančiuvus, lašišą, midijas, vėžius, sraiges. Tikiu, kad dievinu ir austres, tik dar jų neteko ragauti. Bet, tikiu, tai tik laiko klausimas.

Taip pat mėgstu kepenėles. Ir iškart pajaučiu simpatiją žmogui, kuris taip pat jas mėgsta :)

Mėgstamiausios uogos - avietės, ledai - mėtiniai su šokolado gabaliukais (arba šokoladiniai su mėtų gabaliukais :)), visų skaniausių pyragų dar neišragavau, niekad neatsisakau sriubos ir risotto.

Kuo ilgiau užtrunka maisto gamyba, tuo geriau. Kadangi gyvenu bendrabuty ir moku fiksuotus mokesčius, manęs negąsdina 3 valandas besitroškinantys troškiniai ar sausainių kiekis, kurį reikia kepti 4 valandas. Svarbiausia, kad tai užtruktų ilgai, nes gaminu dėl gamybos, o ne dėl valgymo.

Nepakenčiu neplautų indų. Negaliu nueiti miegoti, jei neišplautas bent vienas šaukštelis. Ir nors turiu indaplovę, į ją indus dedu be galo retai.

Taip pat negaliu pakęsti kapsinčio vandens, kritulių, krentančių man ant veido, netvarkingų žmonių, kai kiti skolinasi mano daiktus, taip pat tokių, kurie gatvėje numeta šiukšlę ant žemės. Ir iškart nusiteikiu prieš žmogų, kuris skeptiškai vertina maisto gamybą.

Mėgstu avėti aukštakulnius, ryškiai dažytis akis, rengtis juodai, nusilakuoti nagus raudonai, vis svajoju nusipirkti raudoną lūpdažį, ir kvepinuosi vyriškais kvepalais.

Nesu pats komunikabiliausias Jūsų sutiktas žmogus. Ir šiaip nesu labai malonus žmogus. Apie mane drąsiai galima sakyti, jog esu pasipūtusi. Malonesnė būnu tik su geriau pažįstamais žmonėmis, kurie man patinka. Bet ir tai ne visada. Tačiau jau kai būnu maloni, tai galiu būti kiekvieno geriausia draugė. Niekuo nepasitikiu, nei savo mama, nei savo geriausiu draugu. Nebent savo kate :)

Svajoju gyventi Prancūzijoje. Nes ten tiesiog viskas idealu (ah, ta reklaminė propaganda :)). Bet vis tiek esu didelė Lietuvos patriotė.

Kai gyvenu savo ritmu, einu miegoti 5 val. ryto ir keliuosi 15 val. dienos. Dievinu sutikti patekančią saulę, ypač vasaros pradžioje. Ir vasara man jau eina į pabaigą iškart po Joninių, nes pradeda ilgėti naktys.

Mėgstamiausios gėlės - jazminai, o mėgstamiausias metų laikas - ankstyvas pavasaris, kai sniegas tik nutirpęs, nuo stogų laša žiemos likučiai, kalasi pirmoji žolė, o saulė pagaliau vėl optimistiškai šviesi :)

Paauglystėj perskaičiau krūvas knygų. Skaičiau iki pasišlykštėjimo grožine literatūra (įmanoma ir taip). Po to persimečiau ant filmų. Pirmenybę teikiu senai, laiko ir turbūt milijonų žiūrovų patikrintai kino klasikai. Prieš naujus filmus esu nusistačiusi iš principo. Nors išimčių būna.

Klausausi labai įvairios muzikos, nuo Chopino, Bitlų, Sinatros iki Miles Davis ir Led Zeppelin. Bet toli gražu ne visko. Jau kokius 7 metus nežinau, kas šiandien yra populiaru.

Laiką leidžiu internete, maisto tinklaraščiuose arba susirašinėdama skypu su savo širdies draugu, kuris Lietuvoje praleidžia tik apie pusmetį jau trečius metus. Meilė per atstumą gali egzistuoti !

Kažkodėl sarmatyjuos rodyti šį blogą pažįstamiems žmonėms, nors nekantriai laukiu kiekvieno skaitytojo.

Tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, globaliniu klimato atšilimu ir, kad kada nors drįsiu iškepti kruasanus :>

Va..........Spaudžiu dešinę tam, kuris viską perskaitė :)

Na, o jei būčiau patiekalas, tai matyt būčiau šitas risotto - norinčiam susipažinti, kas per fruktas, reikalauja pastangų pasiekti galutinį rezultatą, nemažai, rodos, tarpusavy nesuderinamų ingredientų, o galutinis rezultatas - gurmaniškai aštri-saldi masė, kuri mandagiai ir tingiai garuoja ant maistą mylinčių žmonių stalo :)

Įspūdžiai iš Paryžiaus ir Trešnių klafutis

Rodos, tiek daug visko norėjau papasakoti apie Paryžių, o dabar net ir nežinau, nuo ko pradėti.

Žinoma, buvo fantastiška. Oras pasitaikė idealus, nei lijo, nei buvo mirtinai karšta. Buvo gera pagaliau palikti UK ir aplankyti kontinentinę Europą (būnant Anglijoj tikrai pradedu suprasti, kad continental yra prasmę turinti sąvoka, ir, bent jau man, žymi kokybę). Jei Londonas buvo gražus, tai Paryžius - pasakiškas. Pasiklydę amerikiečiai turistai, su žaviu akcentu angliškai šnekantys paryžiečiai, daugybė viliojančių kavinukių, restoranėlių... O naktis stebuklinga - Eifelio bokštas nuodėmingai gražus, šimtai žmonių, susėdusių palei Seną su staltiesėm ir stiklinėm taurėm, sklidinom vyno, naktinėja ilgai ilgai, pirmą valandą nakties dirba visiškai visos kavinės, restoranai, vyninės... o metro stotyje akordeonu groja muziką iš Le fabuleux destin d'Amélie Poulain.

Ryte - prancūziški pusryčiai su dar deginančiai karštais kruasanais, kurių kvapas pasklidęs po visą Monmartrą...

Ir, žinoma, šiek tiek pirkinių.

E.Dehillerin tikrų tikriausia virtuvės rakandų meka, kur galima rasti viską nuo mažulyčių formelių iki puodų, kurių vien dangtis sveria porą kilogramų. Šiaip ne taip pavyko pavyko atrasti madeleinių formą (receptas kitą kartą ;)) ir Peugeot malūnėlį. Kainos ganėtinai didesnės nei įprasta kitur, bet, manau, verta :)

Ir ir ir iškart po Dehillerin skubėjom pas Pierre Hermé...

Viskas buvo taip skanu, kaip ir atrodo :> Pirmą kartą ragavau makaronus, ir taip, jie yra dieviško skonio (McDonaldo makaronai toli gražu neprilygsta šitiems). O tie kiti pyragėliai, ech... Rinktinės avietės, rožių skonio makaronų pagrindai ir vanilinis kremas su ličiais.. Be žodžių.

Skaudančia širdim palikus Paryžių, toliau minėjom mano gimtadienį :)

Kadangi cukraus, šokolado ir kitų saldumynų atsivalgėm iki koktumo, gimtadienis buvo be torto, beeet su klafučiu :)

Anksčiau buvau jį gaminus su mėlynėmis beveik lygiai prieš metus, ir tai buvo nesėkmė, nes išėjo tiesiog omletas, keptas orkaitėje. Šįkart įdėjau daugiau pastangų plakant kiaušinius, ir rezultatas buvo daug geresnis.

Trešnių klafutis

Produktai (2 porcijos)

* ~ 1,5 stiklinės trešnių be kauliukų

* 3 kiaušiniai

* 0,5 stiklinės pieno

* 0,5 stiklinės riebios grietinėlės

* 1 arb. š. vanilės esencijos

* žiupsnis malto muskato

* 0,5 puodelio cukraus (naudojau cukraus pudrą)

* 2 Š. ištirpinto sviesto + išsviestuoti formai

* 0,75 stiklinės miltų

1. Inde gerai išplakti kiaušinius, kol šie suputos, pabals.

2. Supilti visus likusius produktus, išskyrus miltus ir trešnes, bei gerai išmaišyti.

3. Įsijoti į tešlą miltus, vėl gerai išmaišyti iki vientisos masės.

4. Supilti visą tai į išsviestuotą formą, ant viršaus paskleisti trešnes.

5. Kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35 min., arba kol viršus paruduos. Leisti pravėsti orkaitėje apie 20 min. palikus pravertas dureles.

Šaltinis: http://bowlofmush.blogspot.com/

Įspūdžiai iš UK

Baisiai seniai nieko nerašiau, o rodos, kad gaminau kažką, nors ir sesijos metu. Ir dabar jokio recepto neįdėsiu, nes su savim teturiu vieno patiekalo nuotraukas, bet jo receptas liko Lietuvoje...

Taip, jau kelias dienas esu Bristolyje, Anglijoje, šalyje, kurioje yra puikiausios sąlygos maisto gamybai, bet aš kažkodėl dar tam nesusikaupiu. Nuėjus į artimiausią Sainsbury's ištinka lengvas šokas vien pamačius mažiausiai penkių rūšių rudajį cukrų (lietuviškais standartais vertinant) arba atskirą miltų rūšį, skirtą padažams... Net nepradedu minėti visų stebuklų, kurie slepiasi rytietiškų produktų skyriuose. Ir pagaliau pradedu suprasti užsienietiškuose bloguose minimas sąvokas, pvz., chicken casserole pieces, nes taip, jie turi tokio tipo vištieną parduotuvėse.

Ir vis tiek didžioji dalis pirkėjų apsiriboja šaldytais ir konservuotais pusfabrikačiais, dėl ko, iš tikrųjų jų net nekaltinu, nes jei Lietuvoje pusfabrikačiai būtų tokio skonio ir tokie pigūs, matyt niekad nebūčiau pati pradėjus gaminti.

Taigi, toks mano pirmasis įrašas iš Anglijos virtuvės, kurioje guli niekam nereikalingos dvi wok keptuvės, krūvos kepimo formų ir puodų, bet nei vieno dangčio, o maždaug 30 metų senumo orkaitė nori ar nenori viską kepa su vėjeliu... :) Einu ruošti eilinės daržovių sriubos ir kauptis įdomesniems virtuvėms projektams...