Plikytos tešlos ,,Ladurée" vafliai

Savaitgalį nutariau pagaliau išsikepti normalių Lježo vaflių, kad jau perlinis cukrus šio įvykio spintelėje laukė kelis mėnesius. Jei praeitą kartą šoką sukėlė paskutinę akimirką pastebėtas perlinio cukraus poreikis, šįkart pribloškė mielės. Su tirpiomis mielėmis mano pirmoji pažintis nenusisekė, tad naudoju šviežias ir buvau jomis patenkinta, bet visad būna pirmas kartas.. Ir būtent tada, kai rizikuoji nemažais kiekiais miltų ir sviesto (ir kiaušinių indėlis visai žymus šiais laikais).
Taigi, o nutiko štai kas: iš pat pradžių jos atrodė keistai - sutrūkinėjusios ir kažkokios sausos, nors galiot joms dar mėnesį reikėjo. Kaip visada užpyliau drungnu skysčiu ir jau ruošiausi stebėti, kaip jos godžiai lydosi.. Tačiau mielės tik pabiro trupinėliais ir hoc tu joms kiaušinį duok, nieko nevyksta. Pienas atvėso, šildžiau dar kartą virš vandens garų, papildomai cukraus dėjau.. Nieko, užsispyrę tie trupiniai. Skambinu močiutei, ji vis daugiau patyrusi. Liepia mieles pradžioje trinti su cukrumi, tik po to pilti skystį. Ir kaip pati nesugalvojau!? Galvojat, jog kažkas atsitiko kitaip? Deja, nelabai. Pusė ištirpo, pusė liko gumulais. Susinervinau galutinai, išmečiau tas mieles, o atsimatuotus likusius produktus atsidėjau laukti naujų mielių. Parduotuvėje jau buvau protingesnė, prieš nusiperkant apžiūrėjau visas, vėl sutrūkinėjusių imt nenorėjau.. Atmetus krūvą įtartinų ir net supelijusių (!), atradau padoriai atrodančias, su kuriomis viskas išėjo puikiai.
Tik sviesto kiekį kitąkart mažinčiau, vietoje 200g dėčiau maximum 150g. Praeitą kartą tiek tiko gal todėl, jog kepiau ne elektrinėje, o senovinėje vaflinėje ant ugnies, o gal ir dėl rudo, ne perlinio cukraus.. Beje, kadangi elektrinės vaflinės puselės daug lengvesnės už metalinės, tai vafliai pūtėsi drąsiai ir iškepė dvigubai storesni už anksčiau keptus.
Ir kad jau tiek laiko pasakojau apie pasiruošimą vaflių gamybai, tiesiog privalau įdėti vaflių receptą. Lježo vafliai jau pasitalpinę, tad šįkart - prancūziškos gamybos, vėl iš ,,Ladurée" knygos.
Nuo iki šiol mano gamintų vaflių skiriasi būtent tuo, jog tešla plikoma. Nors profitrolius jau gaminau, vis tiek rodos užskubėjau ir kiaušinius įmušiau į per karštą tešlą.. Arba tiesiog kaip dažnai man atsitinka - bėdos su atsiskyrusiu sviestu. Žodžiu, nežinau, kas ten nutiko, bet tešla atrodė negražiai ir jau norėjau viską išmetus bandyti iš naujo, tačiau MB perkalbėjo, ir ne veltui:  nors žalia tešla ir atrodė įtartinai, vafliai kepė puikūs, minkštučiai ir švelnaus skonio... Valgėme su vaniliniu padažu, nors vis tiek prie vaflių man nepralenkiamai geriausias yra vyšnių padažas.

Plikytos tešlos vafliai

~10 vaflių reikės:

* 75 g prasijotų pyraginių miltų (65g miltų+10g krakmolo arba 130mL miltų+20mL krakmolo)
* 125mL+75mL pieno
*1,5 Š. cukraus
* žiupsnelis druskos
* 2 Š. sviesto
* 3 kiaušiniai
* 50mL grietinės (originale siūlo crème fraîche arba sour cream)
* vanilės esencijos

1. Puode užkaisti 125mL pieno, cukrų, druską ir sviestą.
2. Užvirus nuimti nuo ugnies ir užsijojus ant viršaus miltus, energingai išmaišyti iki vientisos, lygios masės.
3. Vėl grąžinti puodą ant ugnies ir pastoviai maišant kaitinti apie minutę, kol tešla atšoks nuo sienelių.
4. Perkelti tešlą į kitą dubenį ir jai atvėsus supilti kiaušinius, po kiekvieno gerai išmaišant.
5. Supilti likusius 75mL pieno, grietinę ir vanilės esenciją, gerai išmaišyti.
6. Palikti tešlą kambario temperatūroje pabręsti mažiausiai valandą.
7. Kepti gerai įkaitintoje vaflinėje (jei norima, galima vaflinę patepti aliejumi), kol paruduos.

Šaltinis: Ladurée: Sucré: The Recipes