Tikrosios madlenos su rožių vandeniu

va. prisiatostogavau. Realiai beveik visą mėnesį nieko nedariau. Savaitė ligoninėj, savaitė niekur neinant iš namų, savaitė velykinių atostogų, ir dar savaitė atsigavimui po atostogų išlydint MB atgal į mokslus. Ir po visko, bakalaurinio darbo vadovo klausimas: ką ketinu daryti toliau, kai mažiau nei po 2 mėnesių atsiimsiu diplomą, nes dirbti laboratorijoje, kaip dirbau iki šiol, vargiai galėsiu. Tad, matyt ir bakalaurinį užbaigsiu toliau pusiau atostogaudama..

Nors ir atostogavau, žinoma, virtuvėj sukinėjausi. Po prėsko ligoninės maisto norėjosi išsitaškyti virtuvėje su kepiniais ir troškiniais, ką ir dariau. Ne viskas pavyko kaip norėjau (didžiausias pralaimėjimas - velykinis majonezas), bet yra ir savotiškų laimėjimų ar įdomių eksperimentų.

Vienas eksperimentas, daugmaž pavykęs - madlenos. Tokios, prie kurių buvau pripratus Anglijoje, t.y. sviestinės, minkštos, geltonos nuo trynių, pasipūtusios ne nuo kepimo miltelių, o nuo išplaktų kiaušinių. (elektrinis plakiklis - būtinas įrankis. Na, nebent jūsų rankytės pakankamai stiprios ir įgudusios plakti keliolika ar keliasdešimt minučių non stop)

Prieš pradedant daryti perskaičiau krūvas receptų ir patarimų, kad tik kuo geriau pavyktų. Ir jau susikrovus visą paruoštą equipmentą pastebėjau vieną smulkmeną - neturėjau balto cukraus, tik rudą. Ir jau buvo pusė 3 nakties (kaimynai daužė į sieną, kai aš pusvalandį birbinau su savo plakikliu...). Iki mindauginės eiti patingėjau.. Manau, tai ir buvo esminis cinkelis, kodėl madlenoms neiššoko užpakaliukai. Bet skonis dėl to nenukentėjo, ir kepinukai išėjo tiesiog dieviškai skanūs, dar netgi su riešutiniu prieskoniu.

Kepdama nutariau pagaliau išbandyti jau prieš pusmetį pirktą rožių vandenį, bet jis tikrai nėra būtinas.

Tikrosios madlenos su rožių vandeniu

Produktai (~24 vnt.)

Visi produktai turi būti kambario temperatūros

* 3 dideli kiaušiniai

* 90 g balto cukraus

* 110 g išlydyto sviesto, atvėsinto

* 2-3 Š. rožių vandens (nebūtina)

* 90 g miltų (tinkamiausi būtų cake flour), kelis kartus persijoti

(* Kai kurie receptai pataria plakti kiaušinius virš verdančio vandens vonelės, kadangi tikima, jog sušilę jie geriau išsiplaka. Taip dariau ir aš, nors internete daugybė receptų, kuriuose plakami tiesiog kambario temperatūros kiaušiniai. Jei plaksite virš vonelės, reikia visąlaik stebėti, kad kiaušinių temperatūra nepakiltų aukščiau 41-43 laipsnių, nes masė denatūruosis.)

1. Kiaušinius ir cukrų plakti dideliu greičiu tol, kol pradės formuotis standžios putos, tuomet dar kelias minutes plakti mažesniu greičiu. (Jei plaksit virš verdančio vandens, cukrų į kiaušinius reikia gerai įmaišyti dar prieš tai, nes cukraus kristalai kiaušinių paviršiuje gali juos sudeginti).

2. Į standžiai išplaktus kiaušinius lėta srovele toliau nesustojant maišyti supilti sviestą (ties šiuo žingsniu, bent jau man, dalis išplakto tūrio buvo prarasta), rožių vandenį ir dar plakti apie minutę.

3. Plakti pagaliau nustojama. Per 2-3 kartus atsargiai naudojant silikoninę mentelę/medinį šaukštą įmaišomi/įkapojami ant kiaušinių masės užsijoti miltai. Nepersistengti, nes nuo tos akimirkos, kai tik miltai pradeda kontaktuoti su išplaktais kiaušiniais, kiekvienas krustelėjimas išvaro įplaktą orą lauk.

4. Paruoštą tešlą mažiausiai valandai patalpinti į šaldytuvą brendimui.

5. Įkaitinti orkaitę iki 190 laipsnių, išsviestuoti formeles, užpildyti 1/2-2/3 jų tūrio tešla ir kepti tol, kol krašteliai pradės ruduoti, paspaudus pilvuką šis atšoks atgal. Kepant vengti orkaitės durelių darinėjimo. Madlenų neperkepti, nes praras savo drėgnumą.

6. Iškeptas madlenas versti ant grotelių ir leisti atvėsti. Geriausia būtų išvertus jas iškart apversti užpakaliukais į viršų, nes šie yra minkšti ir grotelės juos žaloja. Atvėsusias galima apibarstyti cukraus pudra ar aplieti šokoladu. Skanu ir vienos :)

Naudingos ir įkvėpiančios nuorodos:

http://zoebakes.com/

http://www.cooksinfo.com/

http://www.joyofbaking.com/

pertraukos pasiteisinimas..

Nesu labai jau stropi blogerė ir nieko per daug neturėjau nustebinti, kad jau tiek laiko niekuo skaniu su jumis nepasidalinu, bet šįkart noriu pasiguosti, jog šitaip atsitiko dėl nenumatytų sveikatos problemų: šešios dienos ligoninėje, pusę laiko gydytojai nelabai žinojo, kas man išvis yra... Dabar prieš akis dar laukia nemažai konsultacijų ir tiesos paieškų, bei viltis, kad visa tai nesusiję su mano specialybe.....

Taigi, kol kas atostogauju namuose pas mamą, stengiuosi nesirodyti viešumoje savo šašuotu, patinusiu veidu, džiaugiuosi vėl galėdama gardintis maistą mažiausiai bent jau šviežiai maltais juodaisiais pipirais (koks nepakartojamai gurmaniškas prieskonis tai yra!) ir artimiausiomis dienomis ketinu vėl sugrįžti prie sveikatai palankesnių bandymų savo virtuvės laboratorijoje :)

Skanaus

ir

Sveikatos!

Lježo vafliai wannabe

Per šiuos mokslo metus mano mitybos gyvenimas sutiko ganėtinai daug naujų pokyčių. Bene kiekvienai darbo dienai iš vakaro pasiruošiu pietų lauknešėlį (kas gali būti sveikiau, pigiau ir geriau, nei iš namų atsineštas ryžių pudingas ar tuno salotos), naujas atradimas - šilkinė košė (ta proga, kad kita mėgstama, grikių košė, dabar tikra prabanga), dažnai kepami lietiniai blynai (kad jau pagaliau išmokau juos kepti), naminės granolos gamyba... Arba tiesiog krizės meniu :)

Pietų lauknešėlį paminėjau ne veltui. Laboratorijoje kartais nuo karto kažkas atsineša skanumynų, pirktų ar pačių darytų, kad arbatos metas skaniau eitų. Taip ir aš porą kartų bandžiau lepinti kolegas. Pirmas kartas buvo visiškas fail'as, nes nepratę žmonės prie tokių eksperimentų, ir kepinys realiai nesusilaukė jokio dėmesio (įkelsiu kada nors. Labai skanus daiktas, bet fotografuota, shame on me, mobiliuoju telefonu, tad ir neskubu...).

Antram kartui nutariau padaryti kažką, kas neatbaidytų žmonių ir tiktų visų skoniui.

Tas antras kartas buvo Užgavėnių proga. Norėjau vaflių. Kitokių vaflių. Pražiūrėjus krūvą receptų ir įvertinus savo spintelės turinį, rodos, atsirinkau. Tik pasiekus galutinį etapą, supratau, kad ne viskas bus taip, kaip noriu..

Buvau girdėjus apie Lježo vaflius, ir ilgai apie juos svajojau, bet perlinis cukrus dabar tikrai nėra pirkinys no1 mano sąraše. Tai vat, pasiekus cukraus įmaišymą, pastebėjau, kad autorė prancūzė pasivargino išversti, jog naudojo būtent tą perlinį cukrų (tik pabaigoj nutariau užmest akį į prancūzišką receptą). Tad netikėtai sau iškepiau Lježovafliaiwannabe, naudojant rudąjį cukrų.

Galutinis rezultatas? Kieti, traškūs, su karameline plutele vafliai, kurie nesuminkštėja sudėjus vieną ant kito. Kepant tikroj vaflinėj būtų skaniau, blyninėj mielės nelabai turi kur pūstis, tad gaunasi toks perspaustas variantas, deja. (vis prisimenu nuostabią kitchenaid'o belgiškų vaflių kepyklę mm...)

Na, bet svarbiausia, kad kolegos valgė, tyliai murmėjo, kad lyg ir neblogai... :)

Lježo vafliai wannabe

* 375 g miltų

* žiupsnis druskos

* 250 mL pieno, pašildyto iki 40 laipsnių

* 30 g šviežių mielių

* 3 kiaušiniai

* 1 arb. š. vanilės esencijos

* 1 apelsino žievelės

* 200 g sviesto, kambario temperatūros

* 150 g rudojo cukraus

1. Dideliame inde išmaišyti pieną ir mieles, atidėti 5-10 min., kad suputotų.

2. Kitame inde prasijoti miltus su druska.

3. Atskirai išplakti kiaušinius su vanile.

4. Į paburbuliavusias mieles imaišyti kiaušinius, po to miltus. Gerai išmaišyti, uždengti maistine plėvele ir padėti šiltai ~30 min., kol masė padvigubės.

5. Sviestą išmaišyti su cukrumi ir apelsino žievelėmis, kol pasidarys purus.

6. Į pakilusią tešlą įmaišyti sviestą, vėl uždengti ir atidėti šiltai, kol masė padvigubės (vėl apie 30 min.).

7. Gerai įkaitinti vaflinę (dėl viso pikto galima patepti aliejumi/sviestu) ir dėti pusę samčio ar daugiau tešlos (priklausomai nuo vaflinės dydžio). Kepti, kol vafliai gražiai paruduos (ruduoja ganėtinai greitai, tad geriau ilgai vienų nepalikti; kepimo laikas, žinoma, priklauso nuo vaflinės).

Šaltinis: http://eatmycakenow.blogspot.com/