2011 m. vasario 4 d., penktadienis

Skaninančios smulkmenos

Kai tik parsivežiau stiklainiukėlį levandų iš Paryžiaus, vis kirba mintis kažką su jomis padaryt. Vieną kartą jau visai mažai trūko iki levandinio patiekalo, bet pritrūko vis dėlto elektros lizdo barako virtuvėje elektriniam plakikliui, o rankytėm 10 min. plakti kiaušinį iki purumo ir valios pritrūko.. Taigi. Bet vieną dalyką vis dėlto su jomis padariau. Ir nors galutinio rezultato dar neišbandžiau, vis tiek pasidalinsiu idėja.

Levandų cukrus

* 1 puodelis cukraus
* 1 arb. š. džiovintų levandų

Cukrų sumaišyti su levandomis, lengvai paspaudžiant šaukštu, kad visos įmanomos kvapiai malonios medžiagos įsiskverbtų į cukrų. Uždaryti stiklainiuke ir kartais supurtant laikyti tamsioje vėsioje vietoje mažiausiai kelias savaites, kol pribręs.
arba
Cukrų ir levandas suberti į maisto smulkintuvą/kavamalę ir, žinoma, smulkinti. Siekti cukraus pudros pavidalo.
arba
Jei nenorite savo cukruje besimaišančių levandų tolimesniam naudojimui, o gal tiesiog gėlytes norit panaudoti dar kažkur kitur, suberkit jas į marlinį maišelį, kurį ir įdėkite į cukrų. Brandinti kelias savaites.
o gal
Viską patobulinti galima papildomai pridėjus vanilės lazdelę, citrinos žievelių..?

Panaudojimas?
Pasigardinti kavą, arbatą arba tiesiog naudoti kaip pikantišką vanilinio cukraus pakaitą.
(Gaila, kad niekas iš artimųjų nesaldina karštųjų gėrimų, o būtų tokia miela smulkmena dovanai..)

/

Kita smulkmenėlė sužavėjo visai netikėtai. Skaičiau ramiai Eglės įrašą apie granolą, ir man ne tik sušvito, jog reikia gi pagaliau pasidaryti tuos sausus pusryčius (pirmąjį šio naminio stebuklo bandymą sulapnojau pačiai sau neįtikėtinai greitai), bet ir būtinai pasigaminti minimų cukruotų imbierų. Nežinau, kodėl nepagalvojau, kad galiu juos nusipirkti (maximoje dar kaip tik akcija buvo). Ir man visai netrukdė suvokimas, kad artimiausiu metu net neketinu jų panaudoti granolos gamyboje (šis improvizacijos pasaulis man dar toks naujas, kad pradžiai noriu išbandyti bent maždaug tradicinius derinius), ar netgi tai, kad gyvenime niekad neragavau tų cukruotų imbierų ir net nežinau, ar jie man patinka :) Tiesiog sulaukiau akcijos ir nusipirkau milžinišką imbiero medį, kuris sužavėjo net kasininkę.
Pradėjus googlinti, kaip gi pasigaminti tuos imbierus, iš pradžių šiek tiek sutrikau - gamybos receptūrų daug, bet visos tarpusavy ganėtinai skirtingos, tad kuri geriausia ?
Paieškas baigiau pamačius David Lebovitz vardą. Net savotiškai gėda prisipažinti, kad realiai nieko jo nebuvau gaminusi. Tad nutariau padaryti šiai gėdai galą ir bent jau imbierus sucukruoti pagal jį. Žaidimo daugoka, o gal aš pati persistengiau neturėdama cukraus termometro, bet rezultatas fantastiškas. Imbierus visai smagu triaukšti vienus, o turbūt dar smagiau panaudoti kepiniuose, toje pačioje granoloje ar tiesiog merkti į šokoladą ir kramsnoti dvigubai skaniau. Atlikęs imbierinis sirupas išvis wow. Norisi šaukštais kabinti. O jeigu įmaišius į kremą ar bent jau natūralų jogurtą..

Cukruoti imbierai

* 500 g šviežio nulupto imbiero
* 800 g cukraus + apvoliojimui išvirus
* 1 L vandens
* žiupsnelis druskos

1. Nuluptus imbierus supjaustyti kiek įmanoma plonesnėmis riekutėmis, sudėti į rūgštims atsparų puodą (aliumininiai, emaliuoti ar panašūs netinka), užpilti vandeniu, kad viską apsemtų, ir užvirti. Užvirus sumažinti kaitrą ir pavirti apie 10 min.. Vandenį nupilti, imbierus užpilti nauju vandeniu ir pakartoti virimo procedūrą.
2. Vėl nupylus vandenį nuo imbierų, sumaišyti juos su cukrumi, 1 L vandens ir druska. Užvirti ir sumažinus ugnį virinti tol, kol cukraus tirpalo temperatūra pasieks 106 laipsnius. (Kadangi termometro neturiu, bet turėjau marias laiko ir beveik nemokamas dujas, tai imbierus kartais pamaišant uždengtame puode viriau apie valandą, po to nukėliau dangtį ir viriau dar apie pusvalandį, kol išgaravo dalis vandens, o cukraus tirpalas pavirto sirupu).
3. Kol sirupas dar karštas, jį nuo imbiero atskirti sietelio pagalba. Imbiero gabalėlius sumaišyti su nemažai cukraus, kad gausiai pasidengtų ir palikti tolygiai paskleidus skardoje ar pan. pernakt, kad pradžiūtų. (Man šitaip džiuvo per lėtai, tad aš vos vos įkaitinau orkaitę ir ant pačios apatinės lentynos patalpinau imbierus. Pastoviai pamaišant visiškai išdžiuvo per ~20 min.).

Turėjau ~400 g nulupto imbiero, iš kurio gavosi ~300 g cukruoto bei ~ 400 mL sirupo.
Imbierinis cukraus sirupas šaldytuve gali stovėti apie metus, o sandariai laikomi cukruoti imbierai išgyvena kelis mėnesius.

/

11 komentarų:

  1. Maniskiui tikriausiai labai patiktu tokie imbieriniai 'saldainiukai" :) bet sviezias imbieras cia toks zveriskai brangus..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Perskaičius komentarą iškilo klausimas, o kas Australijoje pigu? :)
    Čia irgi ne pigiausias malonumas, bet vis dėlto Lietuva - akcijų kraštas.. :) Ir šiaip, skonis aštrokas, tad turint normalų saiko jausmą, turėtų užtekti ilgam :)))

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na tokius imbierinukus tikrai pasigaminsiu, jau dabar norisi. O lavandomis vasara gardinu džemus ir uogienes.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Super nuotraukos, tokios jaukios, skanios, šiltos...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Rennie, vakar pati šniukštinėdama papildomai apie levandų cukrų, tokių gėrių prisižiūrėjau, kad artimiausiu metu tikrai kažką super išbandysiu :) ir gaila, kad kol kas nesu naminių uogienių žmogus, tikiu, kad levandos ir čia suteikia nepakartojamą prieskonį :)

    Rima, taip, tomis retomis progomis, kai galiu maistą fotografuoti dienos šviesoje, stebėtinai gerai pavyksta :)) deja, dažniausiai maistas lėkštes pasiekia tik po vidurnakčio, tad.. :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Aš vis planuoju kaip reikia pasidaryti savo citrinų/svogūnų/pipirų etc. druską/cukrų. Bet kol kas ši idėjos vis dar tik apmatymų stadijoje - reikia gražių indelių, gražių etikečių ir t.t. Gal tavo levandų cukrus bus man spyris į minkštąją :)

    Imbierinukus vartoju saikingai - man patinka, kai jie būna dar glaistyti šokoladu.

    AtsakytiPanaikinti
  7. kaip pastebėjau, nejučiom išmetu gražiausius indelius, buteliukus, nes nelabai yra vietos kur juos kaupt..
    aš imbierinukus pasidariau, pasidžiaugiau ir laikau paslėpus :)) te laukia kokio kepinio, kuriam tiks :>

    AtsakytiPanaikinti
  8. o kokį puodą naudojate?deja, tik aliuminį ir emaliuotą turiu :(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. jei emaliuotas puodas nesubraižytas, tiks puikiai :)

      Panaikinti
  9. dėkui, reiks pabandyti :)
    pastebėjau, kad Jūs chemike, tai įdomu ir ar rūgštys šiuo atveju, kenktų subraižytam emaliuotam ar aliuminis puodui ar reakcijų produktai žalingi patiems imbierams ir jų valgytojų sveikatai?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nesu puodų žinovė, bet aliuminio puoduose ruošiant rūgščius produktus jie įsisavina aliuminį, kurio paskutiniu metu patariama vengti išvis visur (netgi dezodorantuose). Yra spėjimų, jog aliuminis sukelia Alzhaimerį, vėžį, nervų ligas.. Jei tokiuose puoduose gaminsit šviesų maistą, aliuminis oksiduos produktus ir jie papilkės, neestetiška. Be to, maistas gali įgauti metalo prieskonį.
      Dėl emaliuotų, jei nesusibraižę, viskas ok. Jei susibraižę, metalas po apačia pradeda rūdyti (ypač jei ruošit rūgštų maistą), vėl gali maistas įgaut metalo prieskonį bei gausit nereikalingą dozę geležies. Kai kurie teigia, jog žmogui nenaudingų medžiagų slepiasi tarp emalės ir metalinio pagrindo..

      Aš nuoširdžiai patariu tiesiog nusipirkti rimtą, tvirtą, sunkų nerūdijančio plieno (gali būti su vario intarpais) arba ketaus puodą, kurį naudos dar ir jūsų anūkai :) Jei virtuvėje mėgstat suktis dažniau, geriau turėti mažiau puodų, bet kokybiškų. Kainą, kurią sumokėsit, per ilgus naudojimo metus atsipirks :)

      Panaikinti

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...